Visada noriu. Apsnūdusio, sutrikusio žvilgsnio kai pabundi. Ir šypsenos, kuri seka iki kol dingstu po antklode. Noriu būti šiluma, kuri užpildo visą erdvę.
Kažkoks keistas, prieskas kvapas tvyrojo drabužinėje. Žinau, kad ne katė. Priminė tave. Ir tavo moralines vertybes. Dvokė tavimi. Radau tavo supelijusią, dviejų mėnesių senumo duoną. Palikai, kaip ir savo neplautas kojines. Kai kažkas išeina, ateina kažkas naujo. Įpakuota, niekada neišpakuota juoda duona, patapusi žalia (kaip tavo pavydas) ir nauja gyvybė, besiranganti ir tokia maža, kaip tavo...
Tuščia. Kokia nyki tuštuma prasideda, kai baigiasi. Visiškai priklausoma nuo materialumo. Ir nuo komercinės įtakos. Dar ir rankos aplink kaklą. Oro po kojom. Nuo savęs ir kitos savęs. Visi turim dvi puses. Nesakau, kad apsimetinėjam, bet yra toks didelis skirtumas tarp mūsų 12:00 ir 00:00 asmenybės. Ir ne tuo poetiškumu, kuris prasideda nuo 00:00, visas tas kraujas niekados nebuvo gražus, jis tiesiog raudonas. Ir ne vyzdžių didumu tamsoje. Tikrumu. Paprastu nuoširdumu, kuris pabudus per penkias minutes išsisklaido su šiluma. Dienom miegot, naktim gyvent. Tamsoj skaityt. Kūną lūpom pažint, liežuviu išlaižyt. Tamsoj rašyt. Pirštais per plaukus. Išjunk šviesą. Melas ten kitoks: tamsoj medžiai kalba tarpusavį. Jei būsi tylus girdėsi, kaip debesys slenka per dangų. Arba krinta žvaigždės. Kai niekas nežiūri aš nematoma. Knygos vienišos. O skausmą gali suvalgyt. Aš visada būsiu čia.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą