Pamenu, kai buvau maža mergaitė, vidurvasarį, vidurnaktį, ant tėvo rankų, užvertus galvą į dangų, klausiau visų žvaigždynų ir žvaigždžių vardų, išėjusių iš Žemės, jog iš ten aukštai, mums šviestų likusiems tamsiausią naktį, suteiktų kibirkštį šviesos. Rokai, Tu buvai mūsų jaunoji žvaigždė čia žemai. Aš visada žinojau, kad turi sparnus. Kaip aukštai gali iškilti virš kitų, parodyti save, praskristi virš galvų ir užsimerkt akims, kurios į tave spokso. Tu buvai euforija, svaiginai mane kiekvieną kartą, vertei šypsotis, džiaugtis, o dabar verkiu, taip savanaudiškai dėl mūsų, dėl draugų, savęs, jog išėjai gerokai per anksti. Tačiau palikai mane pilną prisiminimų, pažymėjęs daugybę vietų, kur praeidama turiu sustot, mūsų draugystės juosta, vaizdiniai, kaip senas filmas, sukasi ir Tavo balsas aidi ausyse. Rokai, kiek kartų mane apkabinęs kartojai, jog aš gražiausioji, bučiavai man skruostus, laikei už rankos, vedei, laikei, lydėjai, mylėjai. Mano drauge, mano mielas berniuk, aš Tau beprotiškai dėkinga už visus žodžius, rūpestį, dosnumą, naktis, rytus, šokius, už juoką ir visą laiką, kurį man dovanojai. Sekmadienį girdėjau Tavo paskutinius žodžius: griežtus, teisingus, piktus žodžius. Nepaisant jų, tu mane taip stipriai pabučiavai, liūdnu žvilgsniu pažiūrėjęs į mane pakilai ir nuėjai. Atleisk man Rokai, kad paėmus Tavo šilto delno, nesekiau tau pavymui. Aš ištaisysiu savo klaidą, pakeisiu tai, dėl ko pykai. Mes nepalikom nieko blogo, tu pasakei, apkabinai ir išėjai. Todėl dabar, tvirtai užrakinu Tau skirtą savo meilę ir tikiu, kad čia ne pabaiga. O dabar, ilsėkis ramybėje, mano išprotėjęs, mylimas berniuk.
