atrakinta

Taip jau susiklostė, kad viskas ką gero padarei bus pamiršta, o kiekviena klaida bus amžina, įstrigus svetimose galvose, kaip hebrajų koduotės. Sėdi, tuščiam kambarį tarp keturių sienų ir girdi, kaip plaka širdys, širdys persmelktos neapykantos. Be ašarų, gailių raudų, tyloj su užstrigusiu tuksėjimu mintyse, kalta kalta kalta, kurioj vietoj nustojau elgtis, kaip žmogus, tuk tuk tuk, kalta kalta kalta. Nesustojau po pirmos, antros, nesustosiu po trečios. Galva, tokia sunki naktimis, galva tokia tuščia tomis naktimis kai nemiegu savo lovoj. Bet supratau. O ką...?

Kai pirmą kartą tave pamačiau, negalvojau, jog užstrigsi manyje kaip tikas. Tu vienas iš tų blogų įpročių, kaip kramtyti lūpas. Visi plaukiantys peizažai, kadaise buvo negyvi, o po tavęs, žiema tokia ryški. Tu neturi to obsesiško kompulsinio sutrikimo, greičiausiai todėl tu toks tylus... Atsigulu į lovą ir...:

Užrakinau duris?

Išsivaliau dantis?

Užrakinau duris?

Išsivaliau dantis?

Užrakinau dantis.. išsivaliau duris?

Pirmą kartą pamačius tave, vienintelė mintis buvo tavo skonis.. - skonis.. skonis - lūpos.. Turiu kalbėti. Ir lyg užsukamas Spragtukas apie save, nesustabdomą laiko tėkmę, nuovoką praradus pasidaviau. Nuo cigaretės, greitakalbės, kelionės aplink erdvę, uždusus..- skonis.. skonis - lūpos. Tris kartus sakiau ne.. taip. Taip ir visada tik taip. Kaip tu šypsaisi, penktą kartą, o šeštą juokiesi. Kai užmiegu tavo lovoj, jaučiuosi tarytum kūdikis uždarytas inkubatoriuj, užpildytas rūpesčiu, perdėta meile, saugumu. Tavo vaikas. Bet todėl, kad tikrai užrakinome duris ir išsivalėme dantis. Žiūriu tau į lūpas kai kalbi.

Kai tu kalbi

Tu kalbi

Kalbi.
Tu žiūri į mane, kai įjungiu ir išjungiu, įjungiu ir išjungiu, įjungiu ir išjungiu šviesas, aš garantuota, kad išjungiau šviesas, bet ne tavo akis. Po 7 ar 8 karto viskas patapo purvina. O aš vis dar išjungiu ir įjungiu šviesą. Kaip tai gali būti purvina, po to, kai tave ragauju, aš nenoriu eit išsivalyti dantis ar atrakinti tau duris. Gali išeiti, bet aš nenoriu išleisti, nenoriu išeiti paskui, o gatvėje pasukti į priešingą pusę ieškoti naujo skonio. Dažniausiai, kai mane apima obsesija, galiu įžvelgti kirmėles besirangančias ant mano popieriaus baltumo rankų, matau kaip mane traiško nesibaigianti mašinų lavina. Noriu matyti kaip atsargiai prisidegi cigaretę, lyg nenorėdamas jos įžeisti ją žudydamas.

Noriu matyti tave.

Noriu matyti tave.

Noriu matyti tave.

O dabar tiesiog galvoju ką darai su ja. Bet negaliu galvoti, kaip ji bučiuoja tave tik vieną kartą nesistengdama pasiekti tobulumo, nebandydama pajusti tavo skonį, tik sliekas tavo burnoje.

Aš palikau duris tau atrakintas ir šviesas įjungtas.