3

Kokį klausimą užduoti žmoguj, kurio atsakymas būtų paskutinis, koks atsakymas turėtų būti, jog nenorėtum klaust to pačio nieko kito?


K o  t u  b i ja i ?

-Bijau baimės. Skylės Ozono sluoksny. Vaikščioti pradėjusio vaiko, naikinančio viską aplink save. Nejaukios tylos su žmogumi. Žmogaus, kurio tyla nejauki. Neegzistuojančio voro ropojančio mano antklode. Senatvės ir seno vyro, nemylinčio savo katino. Tuščios erdvės, kosmoso erdvės, begalybės. Tuštybės. Beprasmybės.

K ą  v e i k i  k a i  l y j a ?

-Namie apnuoginus kūną ir paleidus sielą, iškišus baltas kojas pro langą, žiūriu. Galvą palikus tuščią, atvirą, be minčių. Palaipsniui pradedu jausti, kaip kūnas atsiskiria nuo manęs, nuo realybės. O sugrįžus sąmonėj, ateina suvokimas, kad gyvenime nereikia laukti galo, išmok šokti audroje, išmok šypsotis liūdesy, išmok paleisti žmones, kurie išskleidę skėtį, apsupti saugumo ir sausumo vis dar skundžiasi, jog šiandien lyja.

K o d ė l  a p s i m e t i ,  j o g  n e ž i n a i ?

-Yra nekaltas melas sau. Tyčinis užmaršumas. Atlaidumas. Aš žinau, kad ateis diena, kada senatvė pavogs mano gyvybės syvus, aš žinau, ką tu kalbi su ja iki 7 ryto, aš žinau, kad mama verkia kiekvieną naktį, aš žinau.